- neutrality
- neutralitetas statusas T sritis Politika apibrėžtis Valstybės užsienio ir saugumo politikos principas, numatantis, kad valstybė stengsis nesikišti ir neįsitraukti į kitų valstybių konfliktus ir taip užtikrins savo nepriklausomybę ir saugumą. Būti neutralios ir dėl to neįsitraukti į jokius karinius konfliktus kelis šimtmečius sugebėjo Europos šalys Šveicarija ir Švedija. Prasidėjus kokiam nors valstybių konfliktui neutraliteto paskelbimas nereiškia, kad šaliai pavyks išvengti karo. Prieš I pasaulinį karą neutralia pasiskelbusią Belgiją užpuolė Vokietija, prieš pat II pasaulinį karą neutraliomis pasiskelbusios Baltijos šalys vis tiek prarado nepriklausomybę. Šaltojo karo metais reiškė neįsitraukimą, neprisijungimą prie 2 konfliktuojančių karinių politinių blokų. Neutraliomis valstybėmis Šaltojo karo metais Europoje buvo laikomos Švedija, Suomija, Austrija ir Airija. Apibrėžti tiksliau, ką šiais laikais reiškia neutralitetas, vis problemiškiau. Šiuolaikiniame pasaulyje tarpvalstybiniai karai yra retenybė, bet padaugėjo pačiose valstybėse kylančių ginkluotų konfliktų, jiems sureguliuoti neretai tenka pasitelkti tarptautinės taikos palaikymo pajėgas iš kitų valstybių. Todėl vadinamosiose tradicinėse neutraliose šalyse (Šveicarijoje, Švedijoje ir kt.) diskutuojama, ar taikos palaikymo pajėgų siuntimas į kitas šalis neprieštarauja šalies neutralitetui. atitikmenys: angl. neutrality
Politikos mokslų enciklopedinis žodynas. – Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla. Algimantas Jankauskas . 2007.